Išsamus interviu, paskelbtas Weixin platformos puslapyje „Spain Today“. Originalią kinišką versiją galima perskaityti šioje nuorodoje:

那个受西班牙王后亲自颁奖的年轻人，和你不一样却又一样 (qq.com)

Toliau pateikiama interviu versija ispanų kalba:

1. Žmogus visada išlaiko ypatingą ryšį su kokiu nors miestu ar kaimu, kaip Antverpenas, kurį Rytuose pažįstame dėl Rubenso. Sakei man, kad tavo gimtajame kaime Alavoje gyvena vos 1500 žmonių. Georgas Simmelis savo darbuose „Didmiesčiai ir dvasinis gyvenimas“ ir „Pinigų filosofija“ skiria didmiesčius nuo mažų kaimų ir pabrėžia, kad kapitalistinėje visuomenėje siekis pinigų susiduria su vidiniu artumo ir švento pašaukimo troškimu. Ką galvoji apie šį požiūrį?

Kaimo ir miesto susidūrimas yra pasikartojanti tema. Šiame kontekste negalima pamiršti Horacijaus toposų ‹locus amoenus› (nepaliestos, grynos gamtos žavesys) ir ‹beatus ille› (ramybė ir laimė, kylanti iš gyvenimo toli nuo miestų triukšmo ir skandalų). Vis dėlto tai lieka toposu, nes ir kaimuose netrūksta triukšmo. Kartais net per daug. Kaip sako populiari ispanų patarlė: „mažas kaimas, didelis pragaras“. Kaimuose visi vieni kitus pažįsta ir, nors yra ramybės, taikos ir daug grožio, yra vietos ir apkalboms bei piktybei. Laimei, to negaliu pasakyti apie savo kaimą Arsenjegą. Tai iš tiesų nepaprasta vieta, o žmonės dažniausiai malonūs, draugiški ir geranoriški. Ir tarsi to būtų maža, tai dar ir vienas gražiausių kaimų visoje šiaurės Ispanijoje.

Dėl tavo klausimo pridurčiau, kad įtampa tarp miesto ir kaimo pastaruoju metu iš esmės pasikeitė dėl technologijų, komunikacijos, globalizacijos ir didmiesčių raidos. Anksčiau miestai iš esmės buvo maži kaimai, kuriuose dauguma žmonių vieni kitus pažinojo ir sukiojosi tuose pačiuose kultūriniuose sluoksniuose. Šiandieniniai didmiesčiai turi visiškai kitokį pobūdį. Individas gali įgyti iki šiol nepažintą autonomiją ir susidėlioti savo egzistenciją pagal poreikius, beveik tobulame socialiniame anonimiškume, jei to nori. Be to, darbo galimybės, atrodo, daugumai gyventojų telkiasi miestuose ir jų infrastruktūroje, nes nuotolinis darbas, bent jau Ispanijoje, tebėra mažumos pasirinkimas. Tai sukėlė masinį išvykimą iš kaimo vietovių, kurios vis labiau nyksta ir sensta. Šis reiškinys kartu su masine imigracija iš esmės pakeis Ispanijos kultūrą ir tapatybę.

Šiame kontekste menininko padėtis gana sudėtinga. Viena vertus, kaimo grožis ir ramybė yra išskirtinai palankūs kūrybai. Kita vertus, socialinės ir komercinės galimybės yra didmiesčiuose.

2. Kai kurios pasaulinės ekonominės organizacijos prognozuoja, kad dėl pandemijos poveikio psichikos sveikatai žmonės rinksis stabilius, o ne novatoriškus sektorius. Kokia jėga tave skatina tęsti menininko kelią?

Kai žmogus savarankiškai pradeda profesinį nuotykį, ne tik mene, bet ir bet kurioje kitoje srityje, jis gali pasverti, ką gali laimėti ar prarasti. Aš visada renkuosi žiūrėti į tai, ką galiu laimėti, nes nebijau nei pralaimėjimo, nei nesėkmės. Kas man gali nutikti, jei nepavyks? Turėsiu ieškoti samdomo darbo? Netapsiu milijonieriumi? Būtų kur kas blogiau taip baigti net nepabandžius, kasdien save kaltinant, kad nepakako drąsos atsiduoti tam, kam, kaip daugelis sako, turiu talentą. Šiaip ar taip, manau, įdomu giliau išnagrinėti šį klausimą Ispanijos kontekste.

Pirmenybė stabiliam, o ne novatoriškam čia siekia laikus gerokai prieš pandemiją. Bent jau Ispanijoje galima nubrėžti labai aiškų ryšį tarp pilietinio karo palikimo kartos ir šios gyvenimo saugumo kultūros atsiradimo. Pokario karta, dar labai traumuota patirtų dalykų ir gyvenanti naujos Franko režimo socialinės sistemos globoje, pirmenybę teikė vaikų išsilavinimui. Medicina, inžinerija, architektūra ar teisė atrodė patikimi statymai į patogų gyvenimą be rūpesčių, o ne pašaukimai, reikalaujantys didelio gyvenimiško įsipareigojimo. Atėjus demokratijai ši kultūra pasiekė viršūnę, todėl kolektyvinėje sąmonėje įsišaknijo klaidinga mintis, kad techninis išsilavinimas prilygsta sėkmei gyvenime.

Nors šis reiškinys prasidėjo nuo saugumo troškimo kartos, patyrusios didelį nepriteklių, tokio ilgo jo išlikimo raktas yra ne praktinis, o moralinis. Iš tiesų, šio troškimo eigoje, susimaišiusio su katalikiškomis mūsų visuomenės šaknimis, įsigalėjo mintis, kad sėkmė gali būti tik kančios ir aukos pasekmė. Pasiekti sėkmę be didelės kančios, vien darbu ir talentu (meniniu, komerciniu, socialiniu…), greitai tapo vienu labiausiai niekinamų ir bijomų faktų Ispanijos visuomenėje. Vis dar prisimenu daugelio mokyklos mokytojų žodžius, sakiusių mums: „Geriau mokykitės ko nors rimto, kitaip baigsite statybose ar po tiltu, skurde.“ Didžioji ironija ta, kad tos techninės specialybės, anksčiau garantavusios patogų gyvenimą, šiandien tapo nestabilios, visų pirma dėl didelio darbo jėgos pasiūlos tuose sektoriuose. Taip savarankiškai dirbantis žmogus, geras remonto ar montavimo meistras, uždirba akivaizdžiai daugiau nei daugelis samdomų teisininkų, inžinierių ar architektų. Jau nekalbant apie tuos, kurie pradeda savo verslą ir turi šiek tiek komercinio talento.

Trumpai tariant, saugios darbo vietos yra tik iliuzija. Nes, be viso to, ką paminėjau: kam reikalinga pastovi vieta, jei iš tikrųjų nekenti to darbo? Tas stabilumas net gali būti begalinė bausmė. Tai reiškia, kad reikia ieškoti profesijos, kuri kuo labiau atitiktų kiekvieno interesus ir prigimtį. Kuo labiau profesija yra pašaukimas, tuo daugiau sėkmės joje bus, nes, mano nuomone, sėkmė yra ne tiek uždirbti pinigų, kiek gerai atlikti savo darbą ir juo džiaugtis.

3. Elaine Aron knygoje „Labai jautrus žmogus“ pažymi, kad menininkai priklauso tam penktadaliui itin jautrių žmonių, o tai reiškia, kad menininkai gali suvokti daugiau skausmo nei paprasti žmonės. Kaip sprendi savo frustraciją ir skausmą gyvenime, pavyzdžiui, labai svarbių santykių pabaigą, nusivylimą projektu ir pan.?

Jautrumas yra tai, ko negaliu racionalizuoti, jis tiesiog yra ir vyksta. Skausmas mane visada žymėjo; manau, kad gyvenimas didele dalimi yra tragiška patirtis. Bet, mano nuomone, esmė ta, kad skausminga nebūtinai yra neigiama. Priešingai, skausminga gali būti graži, gali būti teisinga ir gali būti gera, nors mums labai skauda. Kita vertus, sutinku, kad menininkas turi labiau išvystytą (tiksliau – kitokį) jautrumą skausmui, nes jo darbas didele dalimi yra kontempliuoti pasaulį ir estetiškai artikuliuoti jausmus, pojūčius, paradoksus ir prieštaravimus, kuriuos jame stebi. Net abstrakčiausi menai, kaip muzika, gimsta iš šios pasaulio ir žmogaus prigimties kontempliacijos. Taigi menininkas ne tiek jautrus skausmui, kiek tiesiog suvokia savo tikrovę, o dauguma žmonių nusigręžia nuo skausmo, nes jiems neteko sustoti ir atidžiai į jį pažvelgti. Neįpratę jo kontempliuoti, jie tampa nejautrūs, tačiau tai nereiškia, kad negali išsiugdyti šio jautrumo. Menai (ypač pasakojimas ir poezija) iš tiesų yra geriausias būdas ugdyti jautrumą. Šia prasme pažįstu daug puikių literatūros skaitytojų, kurių jautrumas prilygsta daugelio menininkų jautrumui arba jį pranoksta. Kartu menininkas, kaip ir skaitytojas, gali įkristi į priešingą kraštutinumą ir tapti itin nejautrus, beveik psichopatas, kai skausmo kontempliacija tampa per didelė, kraštutinė, obsesyvi ir pavojinga.

Mano būdas susidoroti su frustracija yra pasitikėjimas savimi ir tuo, ką darau. Jei menininkas netiki savimi, jis visiškai pražuvęs. Žinoma, daug dalykų ne visada klostosi taip, kaip numatyta. Vis dėlto esu tikras, kad svarbiausia – pasitikėti gero, savaime vertingo darbo sukūrimu ir išlaikyti šią pastangą laikui bėgant. Kaip sakiau, pasitenkinimas gerai atliktu darbu yra tikroji sėkmė.

4. Kas tavo mėgstamiausias anglų autorius ir kokį poveikį ar įtaką jis padarė tavo meninei sąmonei?

Sąžiningai, man labai sunku kalbėti apie mėgstamiausią autorių. Yra daug anglų literatūros ir daugelio kitų kalbų autorių, kurie mane giliai paveikė. Paminėdamas keletą vardų, likdamas anglų literatūroje, apsiribosiu šiais keturiais: Šekspyras, Miltonas, Kitsas ir Williamas Blake'as.

Šekspyre žaviuosi gyliu ir dviprasmiškumu. Šekspyras kaip retas parodo, kaip turi veikti meno kūrinys. Visų pirma, kaip geras menas yra sunkiai išsprendžiamų problemų formulavimas. Tuo tarpu klasikinė tragiška tradicija visada nukreipdavo į transcendentinį likimą, kurio nuosprendžių žmogus išvengti negali, ir baigdavosi tobula, bet skausminga tvarka, Šekspyras apšviečia tikrovę visu jos sudėtingumu. Blogis ir gėris, apdairumas ir kvailumas, dorybė ir yda susimaišo, kol sudaro neginčijamą silpnos žmogiškos prigimties portretą. Miltonas man patinka dėl kalbos vartojimo, dėl sugebėjimo kurti tekstą tarp epo ir apreiškimo. Nuostabu matyti, kaip jam pavyksta „Prarastąjį rojų“ paversti beveik apreikšta knyga, be ribų ambicinga. Pagrindinis jo kūrinys, kaip jis pats prisipažįsta, parašytas siekiant „pateisinti Dievo kelius žmonėms“, be abejo, ambicingiausia priežastis, kokią galima įsivaizduoti rašant poemą. Kitse man patinka jautrumas ir absoliutus grožis. Manau, esu skaitęs nedaug poetų, turinčių aukštesnį grožio pojūtį. Jo metaforų plėtojimas, eilėraščių muzikalumas ir sugestyvi galia sunkiai pranokstami. Galiausiai Williame Blake'e žaviuosi radikaliu originalumu, filosofine ir teologine ambicija bei grožio ir tiesos tyrinėjimu per nekaltumo ir patirties būsenas. Šia prasme istorijoje nebuvo originalesnio poeto už jį. Blake'as išrado savo mitologiją, savo spausdinimo būdą, savo būdą iliustruoti savo tekstus… Be to, žaviuosi tuo, kad jis nepasiūlo paprasto filosofinio ar teologinio skaitymo; jo mintyje yra niuansų, kurie atiduoda teisingumą mus supančios tikrovės sudėtingumui.

5. Sakei, kad tau patinka kinų poetas Li Bai; viena jo eilutė sako: 今朝有酒今朝醉，明日愁来明日愁, o tai reiškia: „Šiandien yra vyno, šiandien geriam; rūpesčius palik rytojui.“ Li Bai gynė gyvenimo čia ir dabar požiūrį, iš tikrųjų labai skirtingą nuo racionalizmo, kurį pabrėžia vakarų žemyninė filosofija. Kaip vakariečio, ką tau reiškia protas ir gyvenimo planavimas?

Kalbant apie planavimą, manau, kad būtina turėti tikslą, bet kartu neįmanoma tiksliai žinoti, kaip jį pasiekti. Svarbu pasitikėti kursu ir neužsisklęsti gyvenimo praturtėjimui, kurį atneša neplanuotos patirtys. Iš tiesų visi galime matyti, kad dalykai, kurie nutinka neplanuoti, paprastai yra gražiausi ir geriausi. Jei nori kontroliuoti visus kelionės kintamuosius, kelionė tampa neįmanoma, absurdiška ir nuobodi. Visada turi būti vietos improvizacijai ir nuotykiui. Trumpai tariant, sveika, mano nuomone, yra aukso vidurys tarp planavimo ir hedonizmo. Šia prasme manau, kad rytietiškos filosofijos ir religijos dažnai turi geresnį požiūrį į gyvenimą. Todėl labai tapatinuosi su daoistiniu vu wei principu. Kita vertus, problemiška kalbėti apie Vakarus kaip apie vienį, nes yra labai didelis skirtumas tarp protestantiško pasaulio ir katalikiškų Viduržemio jūros kultūrų gyvenimo pažiūroje. Protestantiška etika supaprastino ir materializavo katalikišką moralę, gerų darbų būtinybę pakeisdama stabmeldišku darbo garbinimu. Protestantų požiūriu, sėkmė ir profesinis pasiekimas yra dieviškosios malonės ženklas, o katalikybė didesnę reikšmę teikia nematerialioms vertybėms. Net ir šiandien galime pastebėti, kaip katalikiškas gyvenimo būdas visiškai skiriasi nuo Šiaurės Europos ir protestantiško pasaulio: žmonės mažiau orientuoti į utilitarizmą ir labiau į bendravimą bei malonumą. Todėl manau, kad Li Bai gyvenimo vizija nėra tokia jau skirtinga nuo katalikų autorių, pavyzdžiui, Quevedo. Ir būtent todėl santykiai tarp Kinijos ir katalikiško pasaulio man atrodo tokie geri ir vaisingi, o ispanų kultūra Kinijoje tokia vertinama. Tačiau angloprotestantiškos kapitalistinės kultūros globalizacija pakenkė kitų kultūrų vertybėms ir tradicijoms. Prasidėjus globalizacijai, per visus Rytus ėmė plisti pernelyg didelio darbo kultas. Vis dėlto manau, kad dabar viskas keičiasi, ir džiaugiuosi žinodamas, kad Kinija saugo neišmatuojamą savo brangių tradicijų turtą nuo angloprotestantiško imperializmo.

6. Turi daug draugų Madride. Aristotelis skiria tris draugų rūšis: iš naudos, iš malonumo ir iš dorybės. Kuo remiesi, kai užmezgi draugystes?

Manau, kad draugystė turi būti giliai altruistiška ir tiesiog kilti iš noro suprasti, padėti ir mylėti kitus. Žinoma, yra veiksnių, susijusių su nauda ar malonumu, kurie gali suteikti šiam norui ypatingą atspalvį, bet draugystė, apsieinanti be šio noro, nėra tikra draugystė, o žmonių gyvenimo aplinkybių sutapimas. Kai šis sutapimas virsta gryna, nesavanaudiška meile, galime kalbėti apie draugystę. Šia prasme, kurdamas savo draugystes, esu arčiau dorybės, nors jos dažnai neatsiranda ypač dorybingoje aplinkoje.

Tai, kad kurį laiką dirbau pardavėju, paradoksaliai privertė mane susitelkti į kitų supratimą, nes iki tol buvau per daug susitelkęs į save. Ir taip man atsivėrė naujas pasaulis: atradau, kad geriausias būdas pažinti save yra pažinti kitus ir atrasti tai, kas mums svetima, neatsisakant savo tapatybės. Tiek daug išmokau iš savo draugysčių, kad turėčiau parašyti penkis romanus, norėdamas tai deramai perteikti. Kita vertus, kaip jau sakiau, man patinka matyti draugystę kaip tarnystę kitiems ir kitų man. Šios tarnavimo nuostatos negalima painioti su draugystės tikslu, nes tuomet tai nebūtų draugystė, o lengvabūdiškas ir laikinas interesas, kaip teisingai pastebi Aristotelis. Atsidavimas, kurio reikalauja tikra draugystė, yra vaisius, kuris gimsta, kai ji tikra, tai yra, kai kyla tikra meilė, susižavėjimas ir giminingumas kitam žmogui.

Kalbant apie draugystės aplinkybes, kurias laikau svarbiomis, lieka paminėti nuolatinį mokymąsi, kurį ji apima. Šia prasme, nors Aristotelis sutelkia dėmesį į tai, kas bendra dviem draugystės dalyviams, man įdomiausia tai, kas mane skiria nuo draugų. Tai leidžia man mokytis apie begales temų ir aplinkybių, prie kurių vienas niekada nebūčiau priėjęs. Iš tiesų draugystė pirmiausia yra mokymosi priemonė. Galbūt dėl savo meilės literatūrai man patinka pažinti kitas tikroves, nes man kiekvienas žmogus yra atviras pasaulis arba labai įdomus romanas, ir kuo jis skirtingesnis ir svetimesnis mano aplinkybėms, tuo labiau tas romanas mane domina. Taip jaučiu, kad kuo daugiau žmonių pažįstu, tuo daugiau mokausi, ypač iš tų, iš kurių mažiausiai tikiuosi išmokti.

7. Daug ekspertų nerimauja dėl dirbtinio intelekto grėsmės žmogaus egzistencijai. Pavyzdžiui, variklis Midjourney, apie kurį kalbėjome, gali kurti skaitmenines paveikslus. Ką galvoji apie skirtumus tarp dirbtinio intelekto ir meninės kūrybos? Ar menas lieka unikalus dėl emocijos, kurios kompiuteriai negali pakeisti?

Dirbtinio intelekto grėsmė žmogaus kūrybai yra vis dažniau pasikartojanti tema. Nauji DI varikliai, pasiekę plačiąją visuomenę, rodo stulbinančius kūrinius; net nedrįsti įsivaizduoti, ką galės pažangiausi modeliai, dar nepasiekiami visuomenei. Dirbtinis intelektas kuria harmoningus, detalius, gerai sukomponuotus vaizdus su savu estetiniu ir stiliaus pojūčiu. Vis dėlto tai lieka skaitmeninėmis reprodukcijomis. Tapyba siūlo fizinį, unikalų objektą, laikui bėgant patiriantį tūkstančius būklės ir formos niuansų. Tiesa, skaitmeninis menas ir iliustracija greičiausiai bus grėsmės akivaizdoje. Vis dėlto netikiu, kad jis jas visiškai panaikins, kaip ir jokios kitos meno formos, kaip ir fotografija nepanaikino tapybos. Nes nors dirbtinis intelektas galės didele dalimi pakeisti viduriniškiausius meno kūrinius, jam bus neįmanoma pasiekti gylio, būtino norint varžytis su tikru menu. Norėdamas tai paaiškinti, norėčiau pacituoti labai svarbią Williamo Blake'o kūrybos sąvoką. Blake'as sakė, kad tikroji kūryba kyla iš ‹poetic genius›, poetinio genijaus. Blake'ui ‹poetic genius› yra kūrybiškas tikrovės suvokimo būdas, žmogaus gebėjimas kurti tai, kas niekada anksčiau nebuvo sukurta ar suvokta, anapus ‹penkių pojūčių santykio›, tai yra viso to, ką suvokėme penkiais pojūčiais, sumos. Dirbtinis intelektas negali net patirti penkių pojūčių suvokimo; jis veikia tik remdamasis tuo, ką, kiek jam žinoma, jautė žmonės. Tai yra, dirbtinis intelektas gali labai gerai imituoti jausmus ir reakcijas, kuriuos įvykiai iki šiol sukėlė žmonėms, bet niekada neišreikš jausmo, kuris nebuvo jau pajaustas. Tai, kaip kiekvienas menininkas jaučia pasaulį, yra absoliučiai unikalu, ir nors dirbtinis intelektas gali tapti geru apsimetėliu, jis visada liks žemiau tikros kūrybos. Susidūrę su šia tikrove, dirbtinio intelekto kūrėjai ir ekspertai teigia, kad jis kada nors galės jausti, skaičiavimais atkurdamas smegenų struktūras. Šis scenarijus vis dar kelia daug abejonių, ir tikiuosi, kad niekada iki to nenueisime, nes tai reikštų žmogiškumo pabaigą.

8. Johnas Bergeris pabrėžia menininkams penkių pojūčių patirtį. Pavyzdžiui, jis mini José de Riberos „Lytėjimą“ Prado muziejuje. Kita vertus, ir arbatos malonumas, kurią taip mėgsti, yra būdas ugdyti skonį. Ar gali papasakoti prisiminimą, palikusį pėdsaką tavo penkiuose pojūčiuose?

Menai iš tiesų žaidžia su pojūčiais, o iš esmės menas yra juslinė patirtis. Galbūt įdomiausia šiame aspekte yra tai, kaip mūsų pojūčiai gali pabusti kontempliuojant meną. Ribera yra puikus šios estetinės aplinkybės pavyzdys. Jo kūriniai žadina lytėjimo pojūtį nepaprastu tūrio traktavimu, naudojama šviesa ir dažų dėjimo būdu. Bergerio paminėtame kūrinyje šis pojūtis dar sustiprėja dėl pasirinktos temos: Ribera niekada negalėjo pasirinkti tinkamesnio savo tapybai objekto. Jei turiu remtis asmeniniais penkių pojūčių prisiminimais, man ateitų daug prisiminimų apie fantastiškas vakarienes su puikiais vynais ir gera kompanija. Jei kalbu apie pojūčių patirtį mene, be abejo, likčiau prie Velázquezo. Velázquezas yra juslinis tapytojas par excellence, nes jo tapyba siūlo visišką panirimą į veiksmą ir gali pažadinti beveik visus pojūčius. „Verpėjose“ (Las hilanderas), pavyzdžiui, galima ne tik matyti judesį, bet ir girdėti sudėtingos scenos šurmulį bei sumaištį. „Vulkano kalvėje“ jauti prakaitą, kalvės ir ugnies, darbo ir metalo kvapą, bet girdi ir plaktuko bei kalvio įrankių garsą. Galiausiai „Bakcho triumfe“ (Girtuokliai) jauti alkoholio skonį, pokštus, šūksnius, alkoholio kvapą… Velázquezas unikalus savo tapybos supratimu; tai beveik tarsi šiuolaikinis kino režisierius būtų pradėjęs tapyti baroko epochoje.

Kalbant apie arbatą, labiausiai mane žavi neįtikėtina jos skonių ir niuansų įvairovė. Tiek daug veiksnių gali pakeisti jos skonį! Arbatmedis taip jautrus aplinkos pokyčiams, kad gali sugerti bet kokį aromatą ar skonį. Iš tiesų kelių panaudotų arbatos lapų pakanka sugerti blogą kambario kvapą. Gaila, kad Vakaruose gera arbata nevertinama kaip geras vynas. Esu tikras, kad su šiek tiek smalsumo ir žinių tas, kuris vertina gerą vyną, gali vertinti ir gerą arbatą.

9. Visada yra slenkstis tarp aukštosios ir populiariosios kultūros, bet šiandien sekuliarizacija ir populiarus meno platinimas kelia išlikimo problemą, kurią turi apsvarstyti kiekvienas menininkas. Ką galvoji apie šį reiškinį?

Pradėsiu nuo vakarų, ypač Europos meninio konteksto. Čia menui kadaise vadovavo aristokratija. Aristokratiškas skonis reikalavo didingo, ambicingo ir monumentalaus stiliaus. Be to, ji finansavo jį dideliais pinigų kiekiais. Aristokratas savo menininkus rinkdavosi vien pagal talentą ir kūrinių kokybę. Taip menininkai, turėję skurdų gyvenimą ir vertybes, kaip Caravaggio, pelnydavo kilmingiausiųjų palankumą. Po Prancūzijos revoliucijos, aristokratijos žlugimo ir kapitalizmo iškilimo įsivyravo buržuazinis skonis. Menas palaipsniui tapo komerciniu reiškiniu, panašiu į madą, kuriame svarbiausia vertybė tapo lengvai suprantamo, atpažįstamo, atnaujinamo ir vienkartinio vaizdavimo sukūrimas. Taip „stiliaus“ idėja nugalėjo grožio ar monumentalumo idėją. Kai kurios disciplinos, kaip skulptūra ar architektūra, buvo visiškai sunaikintos šios naujos koncepcijos. Tai, vis dėlto, nereiškia, kad menininkai su aukštu grožio pojūčiu, kaip Sorolla ar Klimtas, nebuvo sėkmingi, o tik tai, kad jų sėkmės priežastis daug labiau susijusi su lengvai atpažįstamu jų stiliumi nei su aukštu grožio pojūčiu.

Kartu plačios gyventojų grupės galėjo gauti prieigą prie švietimo ir taip išsiugdyti didesnį meno vertinimą. Televizija ir radijas savo pradžioje prisidėjo prie šio populiarumo, skatindami susidomėjimą aukštąja kultūra įvairiomis interviu laidomis, teatro spektakliais, miuziklais ir kokybiška kultūros sklaida. Tačiau dešimtajame dešimtmetyje išaugo šiukšlių televizijos ir sensacingumo reiškinys, o televizija tapo masine žemos ir apgailėtinos pramogos formos skleidėja, neleidusia naujoms kartoms pasiekti savo pirmtakų kultūrinio lygio. Šiame kultūrinio nuosmukio kontekste interneto, vaizdo žaidimų ir socialinių tinklų atsiradimas tik pablogino problemą. Vargas Llosa labai gerai aprašo šį reiškinį savo esė „Spektaklio civilizacija“.

Meno pasaulyje šis tuščios pramogos ir populiariosios kultūros paplitimas sukėlė didelę krizę. Buržuazija ir vidurinė bei aukštesnė visuomenės klasės, iki tol buvusios aukštosios kultūros vartotojos ir mene matę kultūrinio bei socialinio pranašumo ženklą, palaipsniui prarado susidomėjimą juo, jau nekalbant apie pinigų investavimą. Tikroji meno rinka kaip populiarus reiškinys nuo tada yra už nuosmukį išgyvenančios Europos ir angloamerikietiško pasaulio ribų. Kinija ir net Lotynų Amerika šiandien turi plačių gyventojų sluoksnių su aukštu kultūriniu lygiu, kurie nori išsiskirti, augti ir kolekcionuoti meną. Žmonijos kultūros ir ekonominės ateities ašis bus tarp Kinijos ir Lotynų Amerikos, ir tikiuosi, kad tai sukels pasaulinį kultūrinį atgimimą.

10. Ką manai apie ispanų menininko Bakea sėkmę? Jis derina kinų zodiako ženklus su ispaniškais simboliais. Ar jis pirmasis transkultūrinis hibridas Ispanijos istorijoje?

Manau, kad jis puikus iliustratorius, ir jo kūryba, be abejo, įdomi. Čia svarbu aiškiai atskirti vaizduojamuosius menus. Manau, kad tapyba radikaliai skiriasi nuo iliustracijos. Iliustracijos tikslas – sukurti lengvai atpažįstamą ir atkuriamą vaizdą, kuriame techninė raiška pajungta konkrečiai idėjai. Taip visi kūrinio elementai išreiškia tam tikrą prasmę. Tapyba, priešingai, iš tikrųjų nėra atkuriama, net fotografija, o menininko techninė ir konceptuali raiška turi niuansų, kurie nelengvai pajungiami konkrečios idėjos vaizdavimui. Menininkas Bakea iš tiesų siūlo itin įdomią transkultūrinę ikonografiją ir išskirtinai gerai valdo naujas meno raiškos priemones iliustracijos srityje. Be to, spalvos ir kompozicijos naudojimas iliustracijos srityje taip pat įdomus. Dėl transkultūrinio klausimo tarp Europos kultūros ir Kinijos norėčiau čia prisiminti Hergé, didįjį komiksų kūrėją, ir kinų kultūros jam padarytą įtaką. Neseniai Madride vyko itin įdomi paroda apie jį, o viena jos dalis buvo skirta draugystei, kurią jis užmezgė su Zhang Chongren, kinų menininku, su kuriuo susipažino studijuodamas Briuselyje. Zhang parodė Hergé naują tušo piešimo supratimo būdą, padovanojo jam kiniškus teptukus ir plunksnas, bet svarbiausia – atvėrė jam nežinomą kultūrą, kuri visiškai paženklino Hergé kūrybą. Lieku prie šio ‹transkultūrinio hibrido› pavyzdžio, kaip tu jį vadini. Baigdamas pridurčiau, kad kaip daugelį vakarų iliustratorių ir menininkų paveikė rytietiška tušo piešimo tradicija, taip ir aliejinės tapybos atsiradimas Kinijoje sukūrė labai didelių menininkų, sugebėjusių sujungti geriausia iš kiekvienos meninės tradicijos.